Meno ir amatų dirbtuvės

Kviečiame išbandyti netradicinę meninės saviraiškos formą –interjerinių lėlių gamybą.
Interjerinė lėlė - tai ne tik sąmoningai ar atsitiktinai sukurtas personažas –tai dalelė kūrėjo sielos, atgyjanti kitoje formoje.
Kaip ir nemaža dalis lėlininkų, gaminsime iš ore kietėjančio molio, kurio nereikia degti. Savo pirmąją lėlę kursime ir gaminsime trijose pamokose. Pirmoje –darysime karkasą ir lipdysime, antroje šlifuosime ir dažysime, trečioje-rengsime ir darysime plaukus.
Meninės lėlės yra meno objektai, o ne vaikų žaislai, sukurti įvairiausiais stiliais ir įvairiomis medžiagomis bei technikomis. Meninių lėlių gamybai reikalingi įvairiausi įgūdžiai, įskaitant lipdymą, tapybą ir kostiumus. Jos dažnai yra daugialypės technikos objektai, personažai, pagaminti iš tokių medžiagų kaip audinys, popierius, polimerinis molis, vaškas, medis, porcelianas, natūralūs arba sintetiniai plaukai, verpalai, vilna ir veltinis. Kaip meno kūriniai, meno lėlės gamyba gali užtrukti kelias savaites ar mėnesius. Mes užtruksime gerokai trumpiau- tris vakarus- tebūnie tai trumpas techninis įvadas į įtraukiantį, teatrališką lėlių pasaulį.
Dirbtuvėms diriguos patyrusios lėlininkės Solveiga ir Milda, kurių darbais iliustruotas šis renginys.

Spalio 19 d., 26 d., lapkričio 3 d.  Dėl Covid-19 užsiėmimai nukeliami. Apie naujas datas bus skelbiama atskirai.
Dirbtuvės vyks Aplinkos inžinerijos fakulteto 106 auditorijoje (SRK II 106).
Pradžia 17.30 val. Trukmė -3 val.

Medžiagos bus suteiktos. Prašysime pasirūpinti rūbų apsauga, apsauginėmis kaukėmis, iš įrankių atsinešti tik tai, ką dažniausiai kiekvienas turi namuose.
Bus laikomasi saugumo reikalavimų: vykdoma registracija t.y. renkami kontaktiniai duomenys, dėvimos kaukės, auditorijoje yra pakankamai vietos išlaikyti atstumus.
Renginys nemokamas. Vietų skaičius ribotas- pagal pirmumą. Kiekvienam, spėjusiam užsiregistruoti, registracija bus patvirtinta el. paštu asmeniškai, bus atsiųsta papildomos informacijos.
Registracija čia: https://forms.gle/iGTNedkLaVLyt6Fq8 

 

Užsiėmimai numatomi lapkričio 23 ir 30 dienomis.
Dėl su pandemija susijusių priežasčių datos gali keistis – sekite informaciją mūsų Sporto ir meno centro Facebook profilyje.

Lietuvoje Advento vainikas, atkeliavęs iš Vokietijos liuteronų, vis labiau įgyja sakralios Kalėdų tradicijos statusą ir pamažu įsitvirtina kaip neatsiejamas Advento simbolis. Ir tai suprantama, nes advento vainiko prasmė neprieštarauja senajai baltų Kalėdų apeiginei simbolikai. Vainikui naudojami eglišakiai, o eglė – medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumą ir turintis sąsajų su anapusiniu pasauliu, kuris advento metu labai priartėja. Žvakė, ugnis, vainikas – tai vos pulsuojančios sąsajos su kadaise galbūt buvusiais nutolstančios Saulės gerbimo ritualais.

„Keturias advento žvakes sustatydavo į niekotėlą, pripiltą avižų, ir pastatydavo ant palangės. Ir vakarais, kai visa šeima melsdavos, tai uždegdavo vieną savaitę vieną, kitą – antrą, paskutinę savaitę uždegdavo ketvirtą. Kai uždegdavo paskutinę advento žvakę, tai sakydavo, kad Kalėdos jau matos pro balkio plyšį“. (Nedingės k., Varėnos r.)

Krikščioniškoje tradicijoje keturios žvakės reiškia keturias advento savaites. Pirmoji žvakė vadinama pranašo arba vilties žvake. Antroji – Betliejaus arba visiems skirto išganymo žvake. Trečioji – piemenų arba džiaugsmo žvake, o ketvirtoji – angelų arba meilės žvake. Advento vainiko keturios žvakės simbolizuoja pasaulį ir keturias jo kryptis, apskritimas – amžinąjį gyvenimą, kurį suteikia Kristaus prisikėlimas, žalia – gyvenimą, o žvakės – šviesą, kuri apšvies pasaulį per Kalėdas. Dvasininkai aiškina, kad laipsniškas šviesos papildymas vainike simbolizuoja didėjantį Kristaus, kaip „pasaulio šviesos“, gimimo laukimą. Papildomą reikšmę vainikui suteikia apskritimo forma, eglės žaluma, žvakių ir dekoratyvinės juostelės spalvos. Žvakės uždegamos sekmadieniais.

Senojoje baltų pasaulėžiūroje vainikas turėjo gilias tradicijas, jo sakralinė reikšmė yra išlikusi iki šiol: vainikai, plukdomi vandeniu per Rasas/Jonines, gali spėti likimą, jais puošiami apeiginiai stulpai, vainikai aukojami mirusiajam ir kt. Augalų išdėstymas yra susietas su ratu, kuris gali būti dangiškos ar žemiškos kilmės. Vainikas, apibrėžtas saulės ratu, galėjęs turėti vienokią, o apibrėžtas apsaugos apskritimu – kitokią reikšmę. Saulės ratu apibrėžtas ir tinkamai sakralizuotas vainikas simbolizuoja laimę, pastovumą, gerovę. Laidojimui, kitoms panašioms reikšmėms skirtas – kūno apsaugą, sielos ramybę. Vainikas galėjo atitikti sakralaus objekto vaidmenį – jis žymi žmogaus ir kitų gamtos objektų subordinaciją. Dangiškajai kosmoso sferai, saugo jį nuo piktų jėgų, laidoja vidinę tvarką. Vainiko simbolis yra paplitęs šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos mažosios architektūros paminklų viršūnių puošyboje.

Mūsų Kalėdinio vainiko dirbtuvėse darysime Kalėdinius ir Advento vainikus, tačiau mūsų dirbtuvėse krikščioniškų tradicijų laikytis nebus būtina – traktuosime vainikus laisvai, kiekvienas pagal savo pasaulėžiūrą, nuo etninio ar religinio simbolio iki meninio ar tiesiog dekoratyvinio subjekto.  Vainiką padarysime per vieną pamoką. Antrasis užsiėmimas bus skirtas kitai grupei žmonių. Dirbtuvių mokytoja ir vedėja – Milda Mickevičiūtė Fogel, floristė ir švenčių dekoratorė, iš „Žiedų Bitės“.
 

Kviečiame susipažinti su senovine, ypatinga ir nepelnytai primiršta technika- Papjė mašė. 

Šių dirbtuvių tikslas –atkreipti dėmesį į šios paprastos, lengvai prieinamos technikos pritaikymo galimybes. Tuo pačiu ugdyti kūrybišką požiūrį buityje, lavinti estetinį suvokimą gyvenime ir meno raiškoje. Su šia technika susipažinti ir gaminiui pasidaryti planuokite du susijusius užsiėmimus. Dirbtuvių konsultantė ir „užvedėja“ –Milda Mickevičiūtė Fogel, menininkė, floristė ir dekoratorė.

Dėl su pandemija susijusių priežasčių dirbtuvės yra nukeltos ir datos bus paskelbtos vėliau –sekite informaciją mūsų Sporto ir meno centro Facebook profilyje

Wikipedia įvardina taip: Papjė mašė (pranc. papier-mâché 'kramtytas popierius') – plastiška popieriaus skiautelių pavidalo žaliava arba masė, paprastai sumaišyta su klijais, gipsu, krakmolu ar kitokiais rišikliais, naudojama tam tikriems gaminiams daryti. Pagamintas daiktas sutvirtėja, kai masė išdžiūsta.

Idėja -iš popieriaus masės daryti trimačius erdvinius daiktus- egzistavo nuo popieriaus atsiradimo laikų. Papjė mašė technika buvo naudojama ne vienoje šalyje ir net ne viename kontinente. Rašoma, kad Papjė mašė techniką naudojo lėlių galvoms gaminti  net nuo 1540 m. Galvos buvo liejamos dviejų dalių, iš plaušienos (masės popieriaus gamybai), molio ir gipso mišinio, o po to suklijuojamos, tuomet išlyginamos, nudažomos ir nulakuojamos. Papjė mašė ilgą laiką naudojo dekoratyviniais tikslais, daugiausia nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios. Ją naudojo labai įvairiai. Papjė mašė buvo vienas iš pirmųjų kompozitų: naudojant tinkamas technologijas buvo galima gaminti neįtikėtinai stiprius ir lengvus gaminius. Europoje  gamino architektūrinius elementus, kaip alternatyvą tinkui ar medžiui, taip pat padėklus, kėdžių atlošus, reljefines plokštes. Gamino baldus ir kitus didelius objektus iš papjė mašė – medinius ar metalinius karkasus padengdavo papjė mašė detalėmis. Amerikoje gamino kanojas- besiūlius valčių korpusus. Rytuose-gamino kaukes, dėžutes, padėklus, šarvų ir skydų dekoracijas, popierių...

Tradicinis papjė mašė rišiklis gaminamas vandens ir miltų ar krakmolo mišinį maišant iki tirštos grietinėlės konsistencijos. Bet kokie klijai gali būti naudojami, jei jų konsistenciją galima išgauti tokio tirštumo, kaip, pvz., PVA ar medžio klijai, tačiau klijai iš miltų ir vandens mišinio yra ekonomiškiausi. Pridedant gvazdikėlių aliejaus ar kitų priedų galima apsaugoti gaminius nuo pelėsių.
Popierius sukarpomas ar suplėšomas į juosteles ir mirkomas rišiklio pastoje, kol jos prisigeria. Taip apdorotos juostelės dedamos sluoksniais ant formos ir paliekamos lėtai džiūti. Apdorotos juostelės gali būti padedamos ant armatūros, skeleto ar rėmo, pagaminto iš vielų. Jas galima kloti ir ant daikto, kad įgautų jo formą. Pati daikto atlieja vėliau lengviau atsiskiria nuo paties daikto, prieš tai jį patepus aliejumi ar taukais. Išdžiūvusią papjė mašė galima pjaustyti, poliruoti ir/ar dažyti, galima impregnuoti tinkamais vandeniui atspariais dažais.

Nuotraukose Mildos Mickevičiūtės koliažai bei popierius, pagamintas Papje maše technika.

  
  
 

Informacija ruošiama.