Sporto ir meno centras
Sporto ir meno centras
Naujausia informacija
„Pažink SMC“ – šokių mokytojas Estuardo Paniagua
2018-12-21
„Pažink SMC“ – šokių mokytojas Estuardo Paniagua
Tęsiame rubriką „Pažink SMC“ ir prieš šventes norime pristatyti mūsų charizmatišką Urban Bachata ir Salsa Cubana mokytoją Estuardo Paniagua. Estuardo, artimų draugų dar vadinamas Tatto, yra kilęs iš Gvatemalos ir baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU). Šio mokytojo pamokos yra labai populiarios, nes jos kupinos energingos ir labia emocingos. Visus, norinčius susipažinti su Estuardo, tačiau dėl kokių nors priežasčių dar nelankančių jo užsiėmimų, kviečiame skaityti šį straipsnį ir susipažinti su treneriu.
Papasakokite šiek tiek apie save.
Esu Estuardo, kilęs iš Gvatemalos miesto, esančio Gvatemaloje. Tai šalies sostinė ir didžiausias miestas (1 milijonas gyventojų), be to, tai vienas iš didžiausių miestų Centrinėje Amerikoje. Mano tėvai – Carlos ir Rosa su mūsų numylėtiniu haskiu šuniu Wolfie gyvena Gvatemaloje, o mano vyresnis brolis Carlos gyvena Tartu mieste Estijoje. Jis – programinės įrangos inžinierius. Dar turiu ir jaunesnį brolį Jose, kuris gyvena ir mokosi Ispanijoje.
Ar Jums patinka Lietuvoje ir kaip sužinojote apie mūsų šalį?
Kad ir kaip mylėčiau savo šalį, baigęs mokslus, norėjau persikelti gyventi į Europą. Iš pradžių labai norėjau gyventi Ispanijoje arba Italijoje vien dėl to, kad šių šalių žmonės kalba artimomis mano gimtajai kalbomis. Vėliau nusprendžiau išbandyti save šalyje kurioje niekada nesu buvęs, kurios dar nepažįstu ir kur manęs niekas nepažįsta. Taip horizonte atsirado Lietuvos vardas. Iš pradžių šios šalies kiek bijojau, tačiau smalsumas mane tuo pat metu stūmė susipažinti su šalimi ir išbandyti save visiškai naujoje aplinkoje. Pirmiausia aplankiau šią nuostabią šalį kaip turistas, kad galėčiau susipažinti su galimybėmis mokytis, susipažinau su studentais iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Mane sužavėjo galimybė baigti mokslus universitete, patenkančiame į tarptautinį universitetų reitingą.
Lietuva nuo Gvatemalos skyrėsi viskuo – kalba, kultūra, mentalitetu, žmonių elgsena, oru. Lietuvoje viskas kitaip, tačiau man viskas patinka. Lietuvoje radau nuostabių draugų, kuriais galiu pasitikėti ir gerai praleisti laisvalaikį. Jų išties turiu labai daug, galbūt dėl to, kad mano tautiečiams yra įgimta labai vertinti draugystę. Žinote, gal skambės keistai, tačiau man labai patinka, kai sninga. Augdamas aš neturėjau galimybės matyti sniego, todėl džiaugiuosi, kai sninga ir visas miestas būna baltas. Kita vertus, žiema galėtų būti trumpesnė. Labiausiai pasigendu pagarbos užsieniečiams ligoninėse, restoranuose, migracijos institucijose ir, be jokios abejonės, šypsenų.
Koks įvykis iš studijų laikų įsiminė labiausiai?
Neturiu vieno įsimintino, nes mano studijų metai buvo kupini įsimintinų įvykių. Labiausiai patiko kiekvieną dieną susidurti su naujomis kultūromis – Lietuvos ir kitų studentų, atvažiavusių per Erasmus programą. Kiekvieną dieną teko mokytis ne tik dėstomų dalykų, bet ir tinkamos elgsenos ar gyvenimo būdo skirtingose pasaulio vietose. Universitete patiko visi koncertai, renginiai, susiję su šokiais, talento pasirodymais.
Papasakokite apie savo įsimintiniausias kelionių akimirkas. Kur dar norėtumėte nukeliauti ir kokios būtų Jūsų svajonių atostogos?
Prieš atsikraustydamas į Lietuvą, nusprendžiau keliauti aplink Europą. Tai iš tiesų buvo naujo gyvenimo pradžia. Keliaudamas aš supratau, kad pasaulis yra didelis ir kiekvienas žmogus gali rasti jam labiausiai patinkančią šalį ar vietovę, kurti gyvenimą ar tiesiog ilsėtis. Mano akys niekada nepavargs žiūrėti ir vertinti architektūrą, mano ausys visada mėgausis skirtingų kultūrų kalbomis ir patirtimis, na, o liežuvis – skanauti skirtingus patiekalus. Turiu pripažinti, kad man skaniausi patiekalai – pagaminti mamos.
Apkeliavau beveik visą Vakarų Europą, taigi, manau, kitas mano etapas bus Rytų Europa. Noriu pamatyti Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Mano svajonių atostogos yra buvimas su šeima. Nesvarbu, kokioje šalyje būtume, svarbu kartu kokybiškai praleistas laikas drauge.
Laimingiausias esate kai… Jūsų laimės apibrėžimas yra?
Mane daug kas daro laimingu – draugai, šokiai, kelionės, tačiau susitikimai su šeimos nariais mane itin džiugina. Gal taip yra dėl to, kad jau seniai jų nemačiau. Dažniausiai susitinkame vieną kartą per metus – per Kalėdas. Tai svarbiausia šventė mūsų šeimoje. Atostogos su šeima man suteikia energijos ateinantiems metams.
Gyvendamas užsienyje supratau, kad laimė yra dalintis geromis emocijomis su draugais. Laimė yra pažinti save, suprasti, kas tau patinka ir kas ne, kokie yra tavo gyvenimo lūkesčiai. Kai sujungi visus šiuos veiksnius, tuomet pavyksta atrasti laimę ir ramybę.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Labiausiai man patinka skaityti knygas, straipsnius apie verslą ir technologijas. Patinka pasivaikščioti ir susitikti su draugais. Be abejonės, labai patinka šokti, groti gitara.
Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Be abejonės galėčiau pasakyti, kad “Pepian” ir “Ceviche”, kurie yra tradiciniai Gvatemalos patiekalai. Ar lietuviška virtuvė man patinka? Esu labai išrankus maistui, tad tik tiek galiu atsakyti į šį klausimą.
Kaip šokiai atsirado jūsų gyvenime ir kilo mintis mokyti šokti kitus?
Su savo muzikos grupe sėkmingai dalyvavome pasirodymuose, tačiau pastebėjau, kad nemoku tinkamai judėti scenoje. Pradėjau nepasitikėti savimi, todėl nusprendžiau kažką daryti. Susiradau šokių akademiją, kurioje mokytojai sakė negalintys pažadėti, kad geriau jausiuosi scenoje, tačiau patikino, jog šokdamas labiau pasitikėsiu savimi. Iš tiesų taip ir jaučiuosi. Šokdamas būnu labai laimingas ir pasitikiu savimi. Dėl to esu labai dėkingas savo mokytojams Guilermo Castillo, Diego Cruz ir Jose Turcios.
Mano šokių mokytojai dažnai išvykdavo dalyvauti varžybose į kitas šalis, o aš buvau labai įsitraukęs į šokius, turėjau naujų idėjų, lengvai bendravau, todėl po kurio laiko jie man pasiūlė tapti mokytoju ir mokyti pradedančiuosius, kol jie bus išvykę. Pastebėjau, kad, grįžus mokytojams, mokiniai vis ateidavo pas mane. Tai pamatę mokytojai pasiūlė man perimti tą grupę ir mokyti jiems prižiūrint. Man labai gerai sekėsi ir po kelių savaičių tapau grupės vadovu. Tuo metu aš dar dėsčiau ir inžinerijos paskaitas savo universitete, todėl mokyti kitus man jau buvo įprasta veikla. Po pusantrų metų pedagoginės veiklos išvykau į Lietuvą.
Lietuvoje mano studijų draugai prašydavo pamokyti juos šokių žingsnelių, tačiau mes neturėjome tinkamos erdvės tai daryti. Kažkuris iš studentų buvo girdėjęs, jog VGTU Sporto ir meno centras padeda savo studentams įgyvendinti iniciatyvas ir idėjas. Kreipiausi ir man buvo suteikta erdvė, muzikos įranga. Į pirmą susitikimą susirinko net 60 VGTU bendruomenės narių. Tai buvo labai maloni staigmena. Per pusantrų metų jau daugiau nei 120 VGTU narių išmoko Urban Bachata ir Salsa Cubana žingsnelių.
Kokiu savo pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
Kai man buvo 14 metų, pradėjau mokytis groti gitara. Būdamas 16 metų, nusprendžiau padėti vaikams iš neturtingų šeimų išmokti groti. Universitetas suteikė erdvę ir kiekvieną sekmadienį 9 val. ryto neatlyginamai mokiau vaikus. Programa pradėjo sparčiai augti, nes vis atsirasdavo daugiau norinčių mokytis groti. Po kurio laiko keli mano draugai panoro prisijungti prie programos. Ne visi mokėjo groti, tačiau mokėjo piešti, tad jie pasiūlė piešimo pamokas. Pamažu ši programa išaugo ir jau 10 metų sėkmingai veikia, net ir be mano priežiūros. Vaikai turi galimybę išmokti groti, piešti, plaukti ar vaidinti. Labai gerai jaučiuosi ir didžiuojuosi, jog buvau šio projekto pradininkas.
Taip pat penkerius metus vykdžiau savo muzikinį projektą, susijusį su rinkodara. Buvo labai sėkmingas projektas, tačiau teko jį nutraukti dėl kelionės į Europą.
Kokį juokingą įvykį prisimenate iš asmeninio gyvenimo?
Gvatemaloje, kai tik pradėjau dėstyti universitete, atėjau į auditoriją ir pradėjau pasakoti, ką veiksime semestro metu. Uždaviau studentams klausimus, susijusius su tuo, ką aiškinau. Niekas iš studentų negalėjo teisingai atsakyti į klausimus ir pasijutau keistai. Po dvidešimties minučių mano dėstomo dalyko vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė, kokį dalyką mokau. Tuo metu viduje pajutau pyktį, nes pagalvojau, jog yra nemandagu taip juokauti, tačiau išlikau profesionalus ir gražiai atsakiau į klausimą. Po mano atsakymo studentai paaiškino, jog aš atėjau ne į tą auditoriją ir mano dėstomo dalyko studentai laukia šalia esančioje auditorijoje.
Kokios sporto šakos jums patinka labiausiai?
Anksčiau žaidžiau futbolą, krepšinį, esu žaidęs ir už savo universiteto komandą. Vėliau išbandžiau save kovų menuose, turiu išsilaikęs juodą diržą.
Jei turėtumėte galimybę turėti nežemiškų jėgų, kokios jos būtų?
Norėčiau turėti super jėgą, kuria galėčiau kontroliuoti laiką. Tokiu būdu galėčiau sustabdyti laiką ir ilgiau pabūti su savo šeima, artimais draugais, šokant ar mokant šokti. Taip pat, naudodamasis šia jėga, galėčiau sutrumpinti skausmą žmonėms.
Kokia tavo didžiausia viltis?
Mano didžiausias noras yra, kad visi būtų laimingi ir visiems sektųsi. Noriu, kad žmonės gerai gyventų ir tobulėtų, rūpintųsi savo vaikais ir gyventų aplinkoje, kurioje būtų galima dalytis ir pasitikėti.
Kokį patarimą duotumėte studentui?
Mano patarimas studentui būtų toks: „Lankyk šokių pamokas visada, kai tik gali“.
Šokdami būname laimingi, susipažįstame su naujais draugais, laikinai pabėgame nuo visų esančių problemų ir taip pat geriname sveikatą. Šokiai – tai visas kompleksas gerai žmogaus savijautai.
Papasakokite šiek tiek apie save.
Esu Estuardo, kilęs iš Gvatemalos miesto, esančio Gvatemaloje. Tai šalies sostinė ir didžiausias miestas (1 milijonas gyventojų), be to, tai vienas iš didžiausių miestų Centrinėje Amerikoje. Mano tėvai – Carlos ir Rosa su mūsų numylėtiniu haskiu šuniu Wolfie gyvena Gvatemaloje, o mano vyresnis brolis Carlos gyvena Tartu mieste Estijoje. Jis – programinės įrangos inžinierius. Dar turiu ir jaunesnį brolį Jose, kuris gyvena ir mokosi Ispanijoje.
Ar Jums patinka Lietuvoje ir kaip sužinojote apie mūsų šalį?
Kad ir kaip mylėčiau savo šalį, baigęs mokslus, norėjau persikelti gyventi į Europą. Iš pradžių labai norėjau gyventi Ispanijoje arba Italijoje vien dėl to, kad šių šalių žmonės kalba artimomis mano gimtajai kalbomis. Vėliau nusprendžiau išbandyti save šalyje kurioje niekada nesu buvęs, kurios dar nepažįstu ir kur manęs niekas nepažįsta. Taip horizonte atsirado Lietuvos vardas. Iš pradžių šios šalies kiek bijojau, tačiau smalsumas mane tuo pat metu stūmė susipažinti su šalimi ir išbandyti save visiškai naujoje aplinkoje. Pirmiausia aplankiau šią nuostabią šalį kaip turistas, kad galėčiau susipažinti su galimybėmis mokytis, susipažinau su studentais iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Mane sužavėjo galimybė baigti mokslus universitete, patenkančiame į tarptautinį universitetų reitingą.
Lietuva nuo Gvatemalos skyrėsi viskuo – kalba, kultūra, mentalitetu, žmonių elgsena, oru. Lietuvoje viskas kitaip, tačiau man viskas patinka. Lietuvoje radau nuostabių draugų, kuriais galiu pasitikėti ir gerai praleisti laisvalaikį. Jų išties turiu labai daug, galbūt dėl to, kad mano tautiečiams yra įgimta labai vertinti draugystę. Žinote, gal skambės keistai, tačiau man labai patinka, kai sninga. Augdamas aš neturėjau galimybės matyti sniego, todėl džiaugiuosi, kai sninga ir visas miestas būna baltas. Kita vertus, žiema galėtų būti trumpesnė. Labiausiai pasigendu pagarbos užsieniečiams ligoninėse, restoranuose, migracijos institucijose ir, be jokios abejonės, šypsenų.
Koks įvykis iš studijų laikų įsiminė labiausiai?
Neturiu vieno įsimintino, nes mano studijų metai buvo kupini įsimintinų įvykių. Labiausiai patiko kiekvieną dieną susidurti su naujomis kultūromis – Lietuvos ir kitų studentų, atvažiavusių per Erasmus programą. Kiekvieną dieną teko mokytis ne tik dėstomų dalykų, bet ir tinkamos elgsenos ar gyvenimo būdo skirtingose pasaulio vietose. Universitete patiko visi koncertai, renginiai, susiję su šokiais, talento pasirodymais.
Papasakokite apie savo įsimintiniausias kelionių akimirkas. Kur dar norėtumėte nukeliauti ir kokios būtų Jūsų svajonių atostogos?
Prieš atsikraustydamas į Lietuvą, nusprendžiau keliauti aplink Europą. Tai iš tiesų buvo naujo gyvenimo pradžia. Keliaudamas aš supratau, kad pasaulis yra didelis ir kiekvienas žmogus gali rasti jam labiausiai patinkančią šalį ar vietovę, kurti gyvenimą ar tiesiog ilsėtis. Mano akys niekada nepavargs žiūrėti ir vertinti architektūrą, mano ausys visada mėgausis skirtingų kultūrų kalbomis ir patirtimis, na, o liežuvis – skanauti skirtingus patiekalus. Turiu pripažinti, kad man skaniausi patiekalai – pagaminti mamos.
Apkeliavau beveik visą Vakarų Europą, taigi, manau, kitas mano etapas bus Rytų Europa. Noriu pamatyti Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Mano svajonių atostogos yra buvimas su šeima. Nesvarbu, kokioje šalyje būtume, svarbu kartu kokybiškai praleistas laikas drauge.
Laimingiausias esate kai… Jūsų laimės apibrėžimas yra?
Mane daug kas daro laimingu – draugai, šokiai, kelionės, tačiau susitikimai su šeimos nariais mane itin džiugina. Gal taip yra dėl to, kad jau seniai jų nemačiau. Dažniausiai susitinkame vieną kartą per metus – per Kalėdas. Tai svarbiausia šventė mūsų šeimoje. Atostogos su šeima man suteikia energijos ateinantiems metams.
Gyvendamas užsienyje supratau, kad laimė yra dalintis geromis emocijomis su draugais. Laimė yra pažinti save, suprasti, kas tau patinka ir kas ne, kokie yra tavo gyvenimo lūkesčiai. Kai sujungi visus šiuos veiksnius, tuomet pavyksta atrasti laimę ir ramybę.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Labiausiai man patinka skaityti knygas, straipsnius apie verslą ir technologijas. Patinka pasivaikščioti ir susitikti su draugais. Be abejonės, labai patinka šokti, groti gitara.
Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Be abejonės galėčiau pasakyti, kad “Pepian” ir “Ceviche”, kurie yra tradiciniai Gvatemalos patiekalai. Ar lietuviška virtuvė man patinka? Esu labai išrankus maistui, tad tik tiek galiu atsakyti į šį klausimą.
Kaip šokiai atsirado jūsų gyvenime ir kilo mintis mokyti šokti kitus?
Su savo muzikos grupe sėkmingai dalyvavome pasirodymuose, tačiau pastebėjau, kad nemoku tinkamai judėti scenoje. Pradėjau nepasitikėti savimi, todėl nusprendžiau kažką daryti. Susiradau šokių akademiją, kurioje mokytojai sakė negalintys pažadėti, kad geriau jausiuosi scenoje, tačiau patikino, jog šokdamas labiau pasitikėsiu savimi. Iš tiesų taip ir jaučiuosi. Šokdamas būnu labai laimingas ir pasitikiu savimi. Dėl to esu labai dėkingas savo mokytojams Guilermo Castillo, Diego Cruz ir Jose Turcios.
Mano šokių mokytojai dažnai išvykdavo dalyvauti varžybose į kitas šalis, o aš buvau labai įsitraukęs į šokius, turėjau naujų idėjų, lengvai bendravau, todėl po kurio laiko jie man pasiūlė tapti mokytoju ir mokyti pradedančiuosius, kol jie bus išvykę. Pastebėjau, kad, grįžus mokytojams, mokiniai vis ateidavo pas mane. Tai pamatę mokytojai pasiūlė man perimti tą grupę ir mokyti jiems prižiūrint. Man labai gerai sekėsi ir po kelių savaičių tapau grupės vadovu. Tuo metu aš dar dėsčiau ir inžinerijos paskaitas savo universitete, todėl mokyti kitus man jau buvo įprasta veikla. Po pusantrų metų pedagoginės veiklos išvykau į Lietuvą.
Lietuvoje mano studijų draugai prašydavo pamokyti juos šokių žingsnelių, tačiau mes neturėjome tinkamos erdvės tai daryti. Kažkuris iš studentų buvo girdėjęs, jog VGTU Sporto ir meno centras padeda savo studentams įgyvendinti iniciatyvas ir idėjas. Kreipiausi ir man buvo suteikta erdvė, muzikos įranga. Į pirmą susitikimą susirinko net 60 VGTU bendruomenės narių. Tai buvo labai maloni staigmena. Per pusantrų metų jau daugiau nei 120 VGTU narių išmoko Urban Bachata ir Salsa Cubana žingsnelių.
Kokiu savo pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
Kai man buvo 14 metų, pradėjau mokytis groti gitara. Būdamas 16 metų, nusprendžiau padėti vaikams iš neturtingų šeimų išmokti groti. Universitetas suteikė erdvę ir kiekvieną sekmadienį 9 val. ryto neatlyginamai mokiau vaikus. Programa pradėjo sparčiai augti, nes vis atsirasdavo daugiau norinčių mokytis groti. Po kurio laiko keli mano draugai panoro prisijungti prie programos. Ne visi mokėjo groti, tačiau mokėjo piešti, tad jie pasiūlė piešimo pamokas. Pamažu ši programa išaugo ir jau 10 metų sėkmingai veikia, net ir be mano priežiūros. Vaikai turi galimybę išmokti groti, piešti, plaukti ar vaidinti. Labai gerai jaučiuosi ir didžiuojuosi, jog buvau šio projekto pradininkas.
Taip pat penkerius metus vykdžiau savo muzikinį projektą, susijusį su rinkodara. Buvo labai sėkmingas projektas, tačiau teko jį nutraukti dėl kelionės į Europą.
Kokį juokingą įvykį prisimenate iš asmeninio gyvenimo?
Gvatemaloje, kai tik pradėjau dėstyti universitete, atėjau į auditoriją ir pradėjau pasakoti, ką veiksime semestro metu. Uždaviau studentams klausimus, susijusius su tuo, ką aiškinau. Niekas iš studentų negalėjo teisingai atsakyti į klausimus ir pasijutau keistai. Po dvidešimties minučių mano dėstomo dalyko vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė, kokį dalyką mokau. Tuo metu viduje pajutau pyktį, nes pagalvojau, jog yra nemandagu taip juokauti, tačiau išlikau profesionalus ir gražiai atsakiau į klausimą. Po mano atsakymo studentai paaiškino, jog aš atėjau ne į tą auditoriją ir mano dėstomo dalyko studentai laukia šalia esančioje auditorijoje.
Kokios sporto šakos jums patinka labiausiai?
Anksčiau žaidžiau futbolą, krepšinį, esu žaidęs ir už savo universiteto komandą. Vėliau išbandžiau save kovų menuose, turiu išsilaikęs juodą diržą.
Jei turėtumėte galimybę turėti nežemiškų jėgų, kokios jos būtų?
Norėčiau turėti super jėgą, kuria galėčiau kontroliuoti laiką. Tokiu būdu galėčiau sustabdyti laiką ir ilgiau pabūti su savo šeima, artimais draugais, šokant ar mokant šokti. Taip pat, naudodamasis šia jėga, galėčiau sutrumpinti skausmą žmonėms.
Kokia tavo didžiausia viltis?
Mano didžiausias noras yra, kad visi būtų laimingi ir visiems sektųsi. Noriu, kad žmonės gerai gyventų ir tobulėtų, rūpintųsi savo vaikais ir gyventų aplinkoje, kurioje būtų galima dalytis ir pasitikėti.
Kokį patarimą duotumėte studentui?
Mano patarimas studentui būtų toks: „Lankyk šokių pamokas visada, kai tik gali“.
Šokdami būname laimingi, susipažįstame su naujais draugais, laikinai pabėgame nuo visų esančių problemų ir taip pat geriname sveikatą. Šokiai – tai visas kompleksas gerai žmogaus savijautai.