Kūrybinių industrijų fakultetas
Kūrybinių industrijų fakultetas
Naujausia informacija
Miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec: „Trinkelė – primityvaus mąstymo simbolis“
2019-08-09
Miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec: „Trinkelė – primityvaus mąstymo simbolis“
Viešųjų erdvių atnaujinimo projektai – sostinėje Reformatų skvero, Sapiegų, Kalnų parko, Gedimino kalno, Kaune Žemųjų Šančių rekreacijos zonos Nemuno pakrantėje, Šiauliuose brandžių medžių alėjos – vienas po kito piešia vis niūresnį paveikslą: kuo toliau, tuo arčiau situacijos, kad tuoj nė vienas kokybiškas viešosios erdvės projektas nepajudės iš vietos. Produktyvaus dialogo tarp visuomenininkų ir projekto rengėjų nebuvimas akivaizdus. Ir jau vargiai miestiečių poziciją tokių projektų atžvilgiu galima pavadinti tiesiog kritiška, skeptiška ar keliančia pasipiktinimų – veikiau reikėtų kalbėti apie aršumą, visišką nepasitikėjimą valdininkais ir bet kokių sprendinių blokavimą.
„Turbūt skaudžiausia, kas vyksta su mūsų viešųjų erdvių projektais – patirties akumuliavimo nebuvimas. Viešojo sektoriaus patirtis visiškai neakumuliuojama, į projektus žvelgiama kaip į atskirus atvejus, į kuriuos visuomenė skaudžiai ar neskaudžiai reaguoja. Rengiant naują projektą iš ankstesniojo nepasimokoma“, – teigia miesto antropologė, miesto tyrėja, neformalaus judėjimo „Gelbėkime Vilniaus medžius“ atstovė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto doc. dr. Jekaterina Lavrinec.
Pasak jos, gyvename dirbtinai pagreitintoje visuomenėje, kuri ir lėšas, skirtas tokioms viešosioms erdvėms, žinoma, nori įsisavinti greitai. Liūdniausia miesto antropologei – kad, užuot atkuriant viešąsias erdves būtų galvojama apie būtinybę prisitaikyti prie klimato kaitos, saugant želdinius, projektų rengėjų dedami akcentai visai kiti – erdvių atvėrimas iškertant neva menkaverčius medžius, nė nepaaiškinant, kodėl jie sumenkinami.
Pristatydami visuomenei vieną po kito viešųjų erdvių atnaujinimo projektus ir kaskart iš miestiečių, ekspertų sulaukdami aštrios kritikos, valdininkai tarsi nepadaro namų darbų. Ar, tarkime, po tokio Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatymo, koks įvyko liepos 1 dieną, galima sakyti, kad visuomenės atstovų pozicija – visiškas nepasitikėjimas tais, kuriems patikima rūpintis viešųjų erdvių atnaujinimu? Ko siekiama?
Kaip visuomenės nariai mes laukiame, kad projekto rengėjai atsižvelgs į ankstesnes pastabas ir ankstesnių projektų patirtį. Mums dar lieka mikrodozė to pasitikėjimo, kad pagaliau bus kitaip pažvelgta į projektus, atliekant išsamius tyrimus ir įtraukiant suinteresuotą visuomenę bei ekspertus į projektavimo užduočių parengimą. Taip pat tikimės suvokimo, kad plėtoti žaliąją infrastruktūrą būtina, mums reikalingi želdiniai ir dėl augančio oro užterštumo didmiesčiuose, ir dėl klimato kaitos.
Šiuo metu kuriame ekspertinę visuomenę per pasipriešinimą nekokybiškiems projektams, nes mums, visuomenės nariams, reikalingos žinios, argumentai. Žmonės mokosi vieni iš kitų. Pavyzdžiui, kviesdami arboristus, ornitologus, entomologus ekspertuoti želdynų projektus, turime galimybę sužinoti apie parkų bioįvairovę. Žinių mainai sparčiai vyksta ir per pažintines ekskursijas, viešas paskaitas, ir per socialinius tinklus, žmonės greitai susiranda vieni kitus, ir tai yra šio nelengvo periodo privalumas – kad visuomeniški žmonės buriasi į grupes ir palaiko vieni kitus. Nes nori savo miestą matyti plėtojamą kokybiškai ir su meile.
Visuomenininkai jau pavargo nuo retorikos, kuri atsikartoja nuo vieno projekto prie kito, o jie juk nėra tie, kurie turi daug laisvo laiko. Būdami įvairių sričių specialistai, tiesiogiai suinteresuoti savo miesto aplinkos kokybe, jie aukoja savo laiką, savo šeimų laiką, savo darbo laiką tam, kad išanalizuotų projektus, išdiskutuotų ir pareikštų pastabas. Sakyčiau, tai specialistai, teikiantys nemokamą pagalbą, o ne, kaip tenka girdėti iš valdininkų – rėksniai.
Kadangi tarp mūsų yra įvairių sričių ekspertų, galime padėti išgryninti, pagal kokius principus turi būti formuojama kokybiška aplinka. Matome sisteminių principų pažeidimų, todėl reaguojame. Pavyzdžiui, nežinau nė vieno želdynų atnaujinimo projekto Lietuvoje, kuris nebūtų pažeidęs Želdynų įstatymo reikalavimo saugoti biologinę įvairovę.
Tačiau kai vis išsakai tuos pačius argumentus sistemiškai daromiems pažeidimams ir nesulauki pokyčių, ateina momentas pareikšti nepasitikėjimą viešuoju sektoriumi ir reikalauti radikaliai keisti valdymo techniką.
Dialogo nebuvimas – akivaizdi valdininkų ir visuomenės atstovų bendravimo spraga pristatant tokius projektus.
Ir piliečių, ir valstybės institucijų – visos Lietuvos – interesas turėtų būti išspręsti panašių projektų klausimus produktyviai. Šiaulių mieste, kur žmonės stengiasi apsaugoti savo brandžių medžių alėjas, apskritai nėra jokio dialogo tarp miestiečių ir savivaldybės, kuri prirengė aibę projektų, praktiškai skirtų erdvę padengti trinkelėmis, iškertant medžius, nepateikdama gyventojams ir specialistams įtikinamų argumentų. Kitas atvejis – Kauno, kur Žemųjų Šančių bendruomenė jau ne kartą kreipėsi į savivaldybę įvairiais būdais – nuo tiesioginio dalyvavimo posėdžiuose ir savo pozicijos pristatymo iki meninių provokuojančių akcijų – norėdama apsaugoti Nemuno pakrantę. Ir reakcijos – jokios. Tai neįtikima. Tai demokratinių vertybių žlugimas antrame pagal dydį Lietuvos mieste.
Tokie epitetai kaip „primityvu“, „invazija“, „drastiški pokyčiai“, pamirštos autentiškos vietovės vertybės, kultūros istorija, teritorijos sumenkinimas – štai tokia visuomenės atstovų kritika kad ir Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme. Jums, kaip miesto tyrėjai, kuo dar viešųjų erdvių atnaujinimo projektai atrodo ydingi?
Kalbėdama apie tokius projektus veikiau galiu komentuoti visuomenės įtraukimą į jį ir tokių projektų komunikavimą, nes nesu aplinkosaugininkė ar parkų istorikė. Tačiau ir šių sričių specialistai aiškiai viešai išsako savo kritinę poziciją, tik reikia suprasti, kad kritikuodami jie nesiekia sumenkinti dirbusiųjų prie projektų. Atvirkščiai – jų tikslas yra geresnis projektas, siekis sukurti geresnę aplinką.
Rengiant tam tikros vietovės projektą pirmas klausimas, kurį reikia užduoti – kokios yra tos vietos vertybės, kokios jos galimybės ir kokie trūkumai? Ir atsakyti į šiuos klausimus gali suinteresuota visuomenė, per kurią ir užmezgamas dialogas. Kai taip daroma, tada gali būti tikras, kad kitas tavo, kaip projekto kūrėjo, žingsnis neprieštaraus viešiesiems interesams. Kiekvienas projektas turėtų prasidėti nuo užklausimo, o ne nuo sprendinių pateikimo kažką atkartoti, kažką atverti, kažką sukurti. Jeigu su visuomene prieš tai nebuvo dialogo, tokį projektą galima išmesti.
Iš kultūros antropologijos ar vizualinės antropologijos perspektyvos man atrodo keisti pasakymai, kad, rengiant projektą, pavyzdžiui, siekiama atverti vaizdus, bet netikslinama – kokius ir kodėl juos reikia atverti, kokia to atvėrimo vertė, kodėl nuvertinami medžiai, kurie savaime yra reginys. Juk gamta yra įvykis. Ir mums, miestiečiams, gyvenantiems reguliarioje, monotoniškoje (čia apie „ištrinkelintą“ jos dalį) aplinkoje, paklūstantiems kasdieniam nuspėjamam ritmui: žinome, kada formuojasi kamščiai, atidaromos ir uždaromos įstaigos, – gamta yra įvykių vieta. Gamtoje visuomet pamatysi mažų ir didelių įkvepiančių epizodų. Ir jie netikėti, neužprogramuoti. Jie praplečia mūsų miesto patyrimą. Gamtos ir miesto žaismas – Vilniui būdingas požymis. Todėl kai vilniečiai pajunta, kad norima atverti architektūros objektus naikinant gamtą – jiems tai tampa natūraliai nepriimtina. Nes jaučiame, kad iš mūsų atimamas mūsų miestas. Nes mūsų miestas ir gamta yra vienas lydinys.
Turint galvoje Kalnų parko projektą ir kitus dabar plėtojamus, kokie galėtų būti tolesni scenarijai, jei ir toliau visuomenės ekspertų pastabos bus ignoruojamos?
Jeigu nepavyksta dialogas su atsakingomis institucijomis, jeigu jos pamiršta, kad atstovauja viešajam interesui, tokiu atveju belieka kreiptis į teismus. Tačiau Lietuvoje yra labai nedaug bendruomeniškų teisininkų, kurie imasi nuosekliai ginti viešąjį interesą.
Svarbus ministerijų aktyvumas. Juk įstatymų vykdymo kontrolės funkcijos yra ministerijų rankose. Sapiegų parko atkūrimo projekto atvejis parodė, kad į konfliktą tarp savivaldybės ir bendruomenės aktyviai įsikišus Aplinkos ministerijai ir atsiradus savivaldybės administracijos atstovams, kurie siekia palaikyti dialogą su miestiečiais, situacija gali pasikeisti.
Vienas leitmotyvų, jungiančių dabartinius viešųjų erdvių projektus – tai kritika, pabrėžianti želdynų ir želdinių svarbą miestams bei gyventojų gerovei. Bendras skirtingų miestų visuomenininkų, visuomeninių grupių keliamas klausimas galėtų būti būtinybė pritaikyti miestus klimato krizei. Šis orientyras leistų permąstyti želdinių vaidmenį ir vertę. Naikindami savo žaliąją infrastruktūrą atsiduriame taške, kuriame kadaise buvo kiti Europos didmiečiai, dabar vykdantys apželdinimo programas. Vienas efektyviausių būdų tai įveikti – švietimas ir savišvieta. Iš tiesų esame privilegijuotoje pozicijoje turėdami savo išplėtotas žaliąsias zonas, mūsų miestai išties yra žalieji, tik gaila, kad po truputį netenkame šio vardo.
Kalbant apie žaliųjų erdvių formavimo principus, įspūdis toks, kad net negalvojama apie kokį nors prisitaikymą prie klimato kaitos – veikiau tik apie tai, kaip iškirsti menkaverčius medžius ir įrengti takelius, suoliukus. Iš kur toks mąstymas ir kokių problemų jis kelia?
Pristatant projektus ir pateikiant neva argumentus girdėti tam tikra atsikartojanti retorika. Labai dažnai apeliuojama į emocijas. Sakyti, kad bus šalinami menkaverčiai medžiai, vadinasi, juos nuvertinti nepaaiškinant, kodėl jie menkaverčiai. Kodėl medžiai, kurie sukuria kondicionavimą, valo orą, yra namai bioįvairovei, yra menkinami? Deja, dėl bazinių nuostatų nevyksta diskusijų, o jų labai trūksta. Šiuo metu projektų pristatymai ir diskusijos dėl jų yra techninių sprendinių stadijos – mes tariamės dėl smulkmenų, dėl kokių nors sprendinių, bet nekalbame apie bazines vertybes, kuriomis turėtų būti paremti tie sprendiniai. Tai didžiausia problema.
Dabartinė visuomenė yra pagreitinta – pagreitinta dirbtinai, norima greitai įsisavinti lėšas, tarp jų – ir europines dotacijas. Tų dotacijų tikslas dažnai būna, pavyzdžiui, prisitaikymas prie klimato kaitos. Štai Kalnų parko atnaujinimo projektas iš dalies kaip tik remiamas pagal prioritetą „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“. O galvojama apie visai ką kita – siekiama pritraukti daugiau turistų, nors iš tikrųjų abu tikslai gali vienas kitam neprieštarauti, tik reikia suprasti žaliųjų zonų formavimo aplinkybes.
Kone didžiausią nerimą ir aplinkosaugininkams, ir visuomenei kelia planuojamas medžių iškirtimas, apskritai tapęs skausmingu visuomenei klausimu. Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme nuskambėjo frazė, kad medį esame linkę suvokti vien kaip estetinį elementą, tai, kas virš žemės, visai negalvodami apie tai, kad medis yra ir tai, kas po žeme.
Aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus, buvęs savivaldybės tarybos narys, iš tiesų atkreipė dėmesį, kad projektuotojai tarsi vertina tik viršutinę medžių dalį. Ir apskritai miestų projektuose į medžius žiūrima kaip į tam tikrą baldą – gali pastumti, kur nors atsodinti, gal neatsodinti. O tai turi būti prioriteto klausimas, nes šiuo metu Europos miestai vienas po kito priima adaptavimosi prie klimato kaitos programas – ir šalies, ir miestų mastu. Pagrindinis punktas tose programose – žaliosios infrastruktūros plėtra, apželdinimas. Argumentuojama, kad taip ne tik kuriamas komfortas žmonėms, bet ir kad miestas greičiau atvėsta per kaitros bangas, kad medžiai sugeria kritulius, kurių iškrinta vis daugiau, kad tai namai kitiems gyviems organizmams.
Visa tai rodo gebėjimą mąstyti apie tai, kas yra šalia tavęs ir kas gali nukentėti nuo tavo neapgalvotos veiklos. Šios mąstymo dimensijos visiškai nėra mūsų valdininkų veiksmuose.
Kaip keisti mąstymą norint išmokti įsileisti natūralią gamtą į miestų žaliąsias erdves, parkus, skverus, leisti jai laisvai ten būti ir tvarkytis, o ne, tarkime, klojant trinkeles, išpjaunant krūmus, sugrupuojant medžius simetriškai ir plikai išskutant veją?
Teko ne kartą lankytis parodose Didžiojoje Britanijoje, skirtose peizažo temai – kaip jį matyti. Ir pas mus Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta šiai temai skirtų parodų. Iš tikrųjų mokėjimas įsižiūrėti į aplinką ir įvertinti peizažo grožį yra mūsų švietimo, intelektinio bagažo dalis. Kai žvalgydamasis fiksuoji gražius dalykus, tai darai pasitelkdamas tam tikrus simbolius, reikšmes. Kuri analogus su anksčiau matytais peizažais, perskaitytomis knygomis, girdėtais muzikiniais kūriniais. Kultūros žmogus negali neįvertinti natūralios aplinkos, ir labai prastas požymis kalbėti apie tvarkos įvedimą joje. Tvarkos, kuri reiškia nereguliarumo, netaisyklingų formų atsisakymą. Trinkelė – primityvaus mąstymo simbolis. Su visuomenininkais net svarstome galbūt steigti trinkelių premiją atitinkamiems projektų, kuriuose nuvertinama gamta, autoriams. Ir kai pagalvoji – trinkelė toks pigus dalykas...
Iškelkime egzistencinį klausimą: štai tau lieka valanda ar porą gyventi, kur norėtum tą laiką praleisti? Tarp trinkelių įkaitusioje aikštėje? Parkinge? Prekybos centre? Ar vis dėlto gamtoje? Atsakymas, kur norėtum praleisti paskutines savo gyvenimo valandas, atsako ir į klausimą, kokios aplinkos norėtum. Tokių egzistencinių klausimų iškėlimas galėtų paskatinti apmąstyti, kokią aplinką kuriame ir kam. Ar kasdienei rutinai, kurioje nuobodu ir iš kurios bėgame kiekvieną savaitgalį sukurdami transporto kamščius? Ar vis dėlto kuriame aplinką, kurioje gera būti visuomet? Kodėl miestas turi traumuoti žmogų? Tai gali būti gydanti aplinka, ir, man atrodo, tai mūsų siekiamybė – kurti aplinką, kuri tave tausoja ir kurią tausoji tu.
Parkai yra kūriniai, besiformuojantys laiko perspektyvoje. Garsūs parkų kūrėjai, pavyzdžiui, Édouard'as André, žinojo, kad galutinio savo kūrinio nepamatys. Bet tu gali jį užprogramuoti, suformuoti tokias sąlygas, kad ilgainiui nusistovėtų natūrali sistema, pati save palaikanti – parkas kaip organizmas. Toks turėtų būti mąstymas apie gamtą – kad gamta nėra daiktai, parkas nėra medžių suma, tai įvykis, kurį net sunku aprašyti. Man buvo įdomus patyrimas, kai prie suinteresuotų Sapiegų parko ekspertų prisijungė ornitologai. Įžengęs į parką vienas jų įsiklausęs į aplinką čia pat pasakė, kad štai girdi ir pagal požymius gali nuspręsti, jog čia gyvena 15-a paukščių rūšių. Ir tada supranti, kad tu tą parką patiri visai kitaip! Arba šikšnosparnių specialistai jame priskaičiavo ne mažiau nei šešias rūšis šikšnosparnių.
Tada būna gaila, kad parengiamas projektas, kuriame jau susiformavusi aplinka naikinama nesuprantant jos laiko perspektyvoje. Apskritai laikas yra prabanga. Kiekvienas medis turi savo istoriją, jis auga per kelias žmonių kartas. Kai kurie visuomeninės grupės „Gelbėkime Vilniaus medžius“ nariai vartoja žaliojo paveldo sąvoką. Ir ji labai graži – nes medžiai, kaip ir architektūra, irgi gali būti paveldas. Sąskambis tarp medžių ir architektūros objektų gali būti paveldas. Pavyzdžiui, jeigu Jano Bułhako nuotraukose arba Mstislavo Dobužinskio paveiksluose tuos pačius sąskambius atpažįstame savo aplinkoje, vadinasi, mūsų buvimas ten įgauna laiko perspektyvą. Tarsi susijungiame su miesto praeitimi ir rašome savo istorijas apie jį.
Juk daugelis galime papasakoti apie savo miestą: kad atsimename tam tikrą medį, kuris augo su mumis. Kad atvažiavę į tą vietą, kur augome, matome, kad ir medis jau užaugęs. Tada suprantame, kiek laiko praėjo. Laiko matmuo labai svarbus mums suvokti save pačius.
Šaltinis: Bernardinai.lt
„Turbūt skaudžiausia, kas vyksta su mūsų viešųjų erdvių projektais – patirties akumuliavimo nebuvimas. Viešojo sektoriaus patirtis visiškai neakumuliuojama, į projektus žvelgiama kaip į atskirus atvejus, į kuriuos visuomenė skaudžiai ar neskaudžiai reaguoja. Rengiant naują projektą iš ankstesniojo nepasimokoma“, – teigia miesto antropologė, miesto tyrėja, neformalaus judėjimo „Gelbėkime Vilniaus medžius“ atstovė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto doc. dr. Jekaterina Lavrinec.
Pasak jos, gyvename dirbtinai pagreitintoje visuomenėje, kuri ir lėšas, skirtas tokioms viešosioms erdvėms, žinoma, nori įsisavinti greitai. Liūdniausia miesto antropologei – kad, užuot atkuriant viešąsias erdves būtų galvojama apie būtinybę prisitaikyti prie klimato kaitos, saugant želdinius, projektų rengėjų dedami akcentai visai kiti – erdvių atvėrimas iškertant neva menkaverčius medžius, nė nepaaiškinant, kodėl jie sumenkinami.
Pristatydami visuomenei vieną po kito viešųjų erdvių atnaujinimo projektus ir kaskart iš miestiečių, ekspertų sulaukdami aštrios kritikos, valdininkai tarsi nepadaro namų darbų. Ar, tarkime, po tokio Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatymo, koks įvyko liepos 1 dieną, galima sakyti, kad visuomenės atstovų pozicija – visiškas nepasitikėjimas tais, kuriems patikima rūpintis viešųjų erdvių atnaujinimu? Ko siekiama?
Kaip visuomenės nariai mes laukiame, kad projekto rengėjai atsižvelgs į ankstesnes pastabas ir ankstesnių projektų patirtį. Mums dar lieka mikrodozė to pasitikėjimo, kad pagaliau bus kitaip pažvelgta į projektus, atliekant išsamius tyrimus ir įtraukiant suinteresuotą visuomenę bei ekspertus į projektavimo užduočių parengimą. Taip pat tikimės suvokimo, kad plėtoti žaliąją infrastruktūrą būtina, mums reikalingi želdiniai ir dėl augančio oro užterštumo didmiesčiuose, ir dėl klimato kaitos.
Šiuo metu kuriame ekspertinę visuomenę per pasipriešinimą nekokybiškiems projektams, nes mums, visuomenės nariams, reikalingos žinios, argumentai. Žmonės mokosi vieni iš kitų. Pavyzdžiui, kviesdami arboristus, ornitologus, entomologus ekspertuoti želdynų projektus, turime galimybę sužinoti apie parkų bioįvairovę. Žinių mainai sparčiai vyksta ir per pažintines ekskursijas, viešas paskaitas, ir per socialinius tinklus, žmonės greitai susiranda vieni kitus, ir tai yra šio nelengvo periodo privalumas – kad visuomeniški žmonės buriasi į grupes ir palaiko vieni kitus. Nes nori savo miestą matyti plėtojamą kokybiškai ir su meile.
Visuomenininkai jau pavargo nuo retorikos, kuri atsikartoja nuo vieno projekto prie kito, o jie juk nėra tie, kurie turi daug laisvo laiko. Būdami įvairių sričių specialistai, tiesiogiai suinteresuoti savo miesto aplinkos kokybe, jie aukoja savo laiką, savo šeimų laiką, savo darbo laiką tam, kad išanalizuotų projektus, išdiskutuotų ir pareikštų pastabas. Sakyčiau, tai specialistai, teikiantys nemokamą pagalbą, o ne, kaip tenka girdėti iš valdininkų – rėksniai.
Kadangi tarp mūsų yra įvairių sričių ekspertų, galime padėti išgryninti, pagal kokius principus turi būti formuojama kokybiška aplinka. Matome sisteminių principų pažeidimų, todėl reaguojame. Pavyzdžiui, nežinau nė vieno želdynų atnaujinimo projekto Lietuvoje, kuris nebūtų pažeidęs Želdynų įstatymo reikalavimo saugoti biologinę įvairovę.
Tačiau kai vis išsakai tuos pačius argumentus sistemiškai daromiems pažeidimams ir nesulauki pokyčių, ateina momentas pareikšti nepasitikėjimą viešuoju sektoriumi ir reikalauti radikaliai keisti valdymo techniką.
Dialogo nebuvimas – akivaizdi valdininkų ir visuomenės atstovų bendravimo spraga pristatant tokius projektus.
Ir piliečių, ir valstybės institucijų – visos Lietuvos – interesas turėtų būti išspręsti panašių projektų klausimus produktyviai. Šiaulių mieste, kur žmonės stengiasi apsaugoti savo brandžių medžių alėjas, apskritai nėra jokio dialogo tarp miestiečių ir savivaldybės, kuri prirengė aibę projektų, praktiškai skirtų erdvę padengti trinkelėmis, iškertant medžius, nepateikdama gyventojams ir specialistams įtikinamų argumentų. Kitas atvejis – Kauno, kur Žemųjų Šančių bendruomenė jau ne kartą kreipėsi į savivaldybę įvairiais būdais – nuo tiesioginio dalyvavimo posėdžiuose ir savo pozicijos pristatymo iki meninių provokuojančių akcijų – norėdama apsaugoti Nemuno pakrantę. Ir reakcijos – jokios. Tai neįtikima. Tai demokratinių vertybių žlugimas antrame pagal dydį Lietuvos mieste.
Tokie epitetai kaip „primityvu“, „invazija“, „drastiški pokyčiai“, pamirštos autentiškos vietovės vertybės, kultūros istorija, teritorijos sumenkinimas – štai tokia visuomenės atstovų kritika kad ir Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme. Jums, kaip miesto tyrėjai, kuo dar viešųjų erdvių atnaujinimo projektai atrodo ydingi?
Kalbėdama apie tokius projektus veikiau galiu komentuoti visuomenės įtraukimą į jį ir tokių projektų komunikavimą, nes nesu aplinkosaugininkė ar parkų istorikė. Tačiau ir šių sričių specialistai aiškiai viešai išsako savo kritinę poziciją, tik reikia suprasti, kad kritikuodami jie nesiekia sumenkinti dirbusiųjų prie projektų. Atvirkščiai – jų tikslas yra geresnis projektas, siekis sukurti geresnę aplinką.
Rengiant tam tikros vietovės projektą pirmas klausimas, kurį reikia užduoti – kokios yra tos vietos vertybės, kokios jos galimybės ir kokie trūkumai? Ir atsakyti į šiuos klausimus gali suinteresuota visuomenė, per kurią ir užmezgamas dialogas. Kai taip daroma, tada gali būti tikras, kad kitas tavo, kaip projekto kūrėjo, žingsnis neprieštaraus viešiesiems interesams. Kiekvienas projektas turėtų prasidėti nuo užklausimo, o ne nuo sprendinių pateikimo kažką atkartoti, kažką atverti, kažką sukurti. Jeigu su visuomene prieš tai nebuvo dialogo, tokį projektą galima išmesti.
Iš kultūros antropologijos ar vizualinės antropologijos perspektyvos man atrodo keisti pasakymai, kad, rengiant projektą, pavyzdžiui, siekiama atverti vaizdus, bet netikslinama – kokius ir kodėl juos reikia atverti, kokia to atvėrimo vertė, kodėl nuvertinami medžiai, kurie savaime yra reginys. Juk gamta yra įvykis. Ir mums, miestiečiams, gyvenantiems reguliarioje, monotoniškoje (čia apie „ištrinkelintą“ jos dalį) aplinkoje, paklūstantiems kasdieniam nuspėjamam ritmui: žinome, kada formuojasi kamščiai, atidaromos ir uždaromos įstaigos, – gamta yra įvykių vieta. Gamtoje visuomet pamatysi mažų ir didelių įkvepiančių epizodų. Ir jie netikėti, neužprogramuoti. Jie praplečia mūsų miesto patyrimą. Gamtos ir miesto žaismas – Vilniui būdingas požymis. Todėl kai vilniečiai pajunta, kad norima atverti architektūros objektus naikinant gamtą – jiems tai tampa natūraliai nepriimtina. Nes jaučiame, kad iš mūsų atimamas mūsų miestas. Nes mūsų miestas ir gamta yra vienas lydinys.
Turint galvoje Kalnų parko projektą ir kitus dabar plėtojamus, kokie galėtų būti tolesni scenarijai, jei ir toliau visuomenės ekspertų pastabos bus ignoruojamos?
Jeigu nepavyksta dialogas su atsakingomis institucijomis, jeigu jos pamiršta, kad atstovauja viešajam interesui, tokiu atveju belieka kreiptis į teismus. Tačiau Lietuvoje yra labai nedaug bendruomeniškų teisininkų, kurie imasi nuosekliai ginti viešąjį interesą.
Svarbus ministerijų aktyvumas. Juk įstatymų vykdymo kontrolės funkcijos yra ministerijų rankose. Sapiegų parko atkūrimo projekto atvejis parodė, kad į konfliktą tarp savivaldybės ir bendruomenės aktyviai įsikišus Aplinkos ministerijai ir atsiradus savivaldybės administracijos atstovams, kurie siekia palaikyti dialogą su miestiečiais, situacija gali pasikeisti.
Vienas leitmotyvų, jungiančių dabartinius viešųjų erdvių projektus – tai kritika, pabrėžianti želdynų ir želdinių svarbą miestams bei gyventojų gerovei. Bendras skirtingų miestų visuomenininkų, visuomeninių grupių keliamas klausimas galėtų būti būtinybė pritaikyti miestus klimato krizei. Šis orientyras leistų permąstyti želdinių vaidmenį ir vertę. Naikindami savo žaliąją infrastruktūrą atsiduriame taške, kuriame kadaise buvo kiti Europos didmiečiai, dabar vykdantys apželdinimo programas. Vienas efektyviausių būdų tai įveikti – švietimas ir savišvieta. Iš tiesų esame privilegijuotoje pozicijoje turėdami savo išplėtotas žaliąsias zonas, mūsų miestai išties yra žalieji, tik gaila, kad po truputį netenkame šio vardo.
Kalbant apie žaliųjų erdvių formavimo principus, įspūdis toks, kad net negalvojama apie kokį nors prisitaikymą prie klimato kaitos – veikiau tik apie tai, kaip iškirsti menkaverčius medžius ir įrengti takelius, suoliukus. Iš kur toks mąstymas ir kokių problemų jis kelia?
Pristatant projektus ir pateikiant neva argumentus girdėti tam tikra atsikartojanti retorika. Labai dažnai apeliuojama į emocijas. Sakyti, kad bus šalinami menkaverčiai medžiai, vadinasi, juos nuvertinti nepaaiškinant, kodėl jie menkaverčiai. Kodėl medžiai, kurie sukuria kondicionavimą, valo orą, yra namai bioįvairovei, yra menkinami? Deja, dėl bazinių nuostatų nevyksta diskusijų, o jų labai trūksta. Šiuo metu projektų pristatymai ir diskusijos dėl jų yra techninių sprendinių stadijos – mes tariamės dėl smulkmenų, dėl kokių nors sprendinių, bet nekalbame apie bazines vertybes, kuriomis turėtų būti paremti tie sprendiniai. Tai didžiausia problema.
Dabartinė visuomenė yra pagreitinta – pagreitinta dirbtinai, norima greitai įsisavinti lėšas, tarp jų – ir europines dotacijas. Tų dotacijų tikslas dažnai būna, pavyzdžiui, prisitaikymas prie klimato kaitos. Štai Kalnų parko atnaujinimo projektas iš dalies kaip tik remiamas pagal prioritetą „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“. O galvojama apie visai ką kita – siekiama pritraukti daugiau turistų, nors iš tikrųjų abu tikslai gali vienas kitam neprieštarauti, tik reikia suprasti žaliųjų zonų formavimo aplinkybes.
Kone didžiausią nerimą ir aplinkosaugininkams, ir visuomenei kelia planuojamas medžių iškirtimas, apskritai tapęs skausmingu visuomenei klausimu. Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme nuskambėjo frazė, kad medį esame linkę suvokti vien kaip estetinį elementą, tai, kas virš žemės, visai negalvodami apie tai, kad medis yra ir tai, kas po žeme.
Aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus, buvęs savivaldybės tarybos narys, iš tiesų atkreipė dėmesį, kad projektuotojai tarsi vertina tik viršutinę medžių dalį. Ir apskritai miestų projektuose į medžius žiūrima kaip į tam tikrą baldą – gali pastumti, kur nors atsodinti, gal neatsodinti. O tai turi būti prioriteto klausimas, nes šiuo metu Europos miestai vienas po kito priima adaptavimosi prie klimato kaitos programas – ir šalies, ir miestų mastu. Pagrindinis punktas tose programose – žaliosios infrastruktūros plėtra, apželdinimas. Argumentuojama, kad taip ne tik kuriamas komfortas žmonėms, bet ir kad miestas greičiau atvėsta per kaitros bangas, kad medžiai sugeria kritulius, kurių iškrinta vis daugiau, kad tai namai kitiems gyviems organizmams.
Visa tai rodo gebėjimą mąstyti apie tai, kas yra šalia tavęs ir kas gali nukentėti nuo tavo neapgalvotos veiklos. Šios mąstymo dimensijos visiškai nėra mūsų valdininkų veiksmuose.
Kaip keisti mąstymą norint išmokti įsileisti natūralią gamtą į miestų žaliąsias erdves, parkus, skverus, leisti jai laisvai ten būti ir tvarkytis, o ne, tarkime, klojant trinkeles, išpjaunant krūmus, sugrupuojant medžius simetriškai ir plikai išskutant veją?
Teko ne kartą lankytis parodose Didžiojoje Britanijoje, skirtose peizažo temai – kaip jį matyti. Ir pas mus Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta šiai temai skirtų parodų. Iš tikrųjų mokėjimas įsižiūrėti į aplinką ir įvertinti peizažo grožį yra mūsų švietimo, intelektinio bagažo dalis. Kai žvalgydamasis fiksuoji gražius dalykus, tai darai pasitelkdamas tam tikrus simbolius, reikšmes. Kuri analogus su anksčiau matytais peizažais, perskaitytomis knygomis, girdėtais muzikiniais kūriniais. Kultūros žmogus negali neįvertinti natūralios aplinkos, ir labai prastas požymis kalbėti apie tvarkos įvedimą joje. Tvarkos, kuri reiškia nereguliarumo, netaisyklingų formų atsisakymą. Trinkelė – primityvaus mąstymo simbolis. Su visuomenininkais net svarstome galbūt steigti trinkelių premiją atitinkamiems projektų, kuriuose nuvertinama gamta, autoriams. Ir kai pagalvoji – trinkelė toks pigus dalykas...
Iškelkime egzistencinį klausimą: štai tau lieka valanda ar porą gyventi, kur norėtum tą laiką praleisti? Tarp trinkelių įkaitusioje aikštėje? Parkinge? Prekybos centre? Ar vis dėlto gamtoje? Atsakymas, kur norėtum praleisti paskutines savo gyvenimo valandas, atsako ir į klausimą, kokios aplinkos norėtum. Tokių egzistencinių klausimų iškėlimas galėtų paskatinti apmąstyti, kokią aplinką kuriame ir kam. Ar kasdienei rutinai, kurioje nuobodu ir iš kurios bėgame kiekvieną savaitgalį sukurdami transporto kamščius? Ar vis dėlto kuriame aplinką, kurioje gera būti visuomet? Kodėl miestas turi traumuoti žmogų? Tai gali būti gydanti aplinka, ir, man atrodo, tai mūsų siekiamybė – kurti aplinką, kuri tave tausoja ir kurią tausoji tu.
Parkai yra kūriniai, besiformuojantys laiko perspektyvoje. Garsūs parkų kūrėjai, pavyzdžiui, Édouard'as André, žinojo, kad galutinio savo kūrinio nepamatys. Bet tu gali jį užprogramuoti, suformuoti tokias sąlygas, kad ilgainiui nusistovėtų natūrali sistema, pati save palaikanti – parkas kaip organizmas. Toks turėtų būti mąstymas apie gamtą – kad gamta nėra daiktai, parkas nėra medžių suma, tai įvykis, kurį net sunku aprašyti. Man buvo įdomus patyrimas, kai prie suinteresuotų Sapiegų parko ekspertų prisijungė ornitologai. Įžengęs į parką vienas jų įsiklausęs į aplinką čia pat pasakė, kad štai girdi ir pagal požymius gali nuspręsti, jog čia gyvena 15-a paukščių rūšių. Ir tada supranti, kad tu tą parką patiri visai kitaip! Arba šikšnosparnių specialistai jame priskaičiavo ne mažiau nei šešias rūšis šikšnosparnių.
Tada būna gaila, kad parengiamas projektas, kuriame jau susiformavusi aplinka naikinama nesuprantant jos laiko perspektyvoje. Apskritai laikas yra prabanga. Kiekvienas medis turi savo istoriją, jis auga per kelias žmonių kartas. Kai kurie visuomeninės grupės „Gelbėkime Vilniaus medžius“ nariai vartoja žaliojo paveldo sąvoką. Ir ji labai graži – nes medžiai, kaip ir architektūra, irgi gali būti paveldas. Sąskambis tarp medžių ir architektūros objektų gali būti paveldas. Pavyzdžiui, jeigu Jano Bułhako nuotraukose arba Mstislavo Dobužinskio paveiksluose tuos pačius sąskambius atpažįstame savo aplinkoje, vadinasi, mūsų buvimas ten įgauna laiko perspektyvą. Tarsi susijungiame su miesto praeitimi ir rašome savo istorijas apie jį.
Juk daugelis galime papasakoti apie savo miestą: kad atsimename tam tikrą medį, kuris augo su mumis. Kad atvažiavę į tą vietą, kur augome, matome, kad ir medis jau užaugęs. Tada suprantame, kiek laiko praėjo. Laiko matmuo labai svarbus mums suvokti save pačius.
Šaltinis: Bernardinai.lt
-
- Puslapio administratoriai:
- Gabija Velykytė
- Milda Gumbytė
- Dovilė Lisauskienė
- Ugnė Daraškevičiūtė
- Milda Mockūnaitė-Vitkienė
- Monika Bissekerskaja