Svetainės struktūra Mano VGTU Medeinė
Leonardas Marozas
FMF, PhD, studijavo Ben-Gurion University of Negev (Izraelis), 2016-2017 m. m. rudens semestras
Esu Leonardas. VGTU informatikos inžinerijos ketvirtų metų doktorantas. Taip jau išėjo, kad buvau pirmasis doktorantas, išvykęs į Izraelio Ben Guriono universitetą pagal Erasmus+ programą. Pirmasis universitete, pirmasis doktorantas, pirma mano tris mėnesius trukusi išvyka ir dar daug pirmų dalykų. Tai, kas užsimezgė kaip pasvajojimas ir galima avantiūra, galiausia virto realybe rugsėjo pirmą dieną nusileidus šventoj žemėj ir mėginant suprasti, kas gi čia vyksta.
 
Ben Gurion universitetas – vienas garsiausių universitetų pasaulyje, moksle bendradarbiaujantis su Stenfordo ar Arizonos valstijos universitais (o dabar ir Vilniaus Gedimino technikos universitetu) bei tokiais elektroninės industrijos gigantais kaip Paypal ir pan. Įsitikinau, tai nėra tiesiog iš piršto laužti reklaminiai epitetai apie šio universiteto žinomumą. Mokslas apskritai Izraelyje yra ypatingos svarbos. Kriterijai, norint įstoti į šį universitetą ypač aukšti, bet atsiveriančios galimybės studijuojant ir po studijų ieškant darbo – praktiškai neribotos. Be abejo, tai sakau iš savo varpinės, nes mokslas ir inovacijos, susijusios IT ir kibernetiniu saugumu, yra vienas šios nedidelės, bet stiprios ir užsispyrusios, valstybės variklių. Ko gero, teko girdėti, kad Izraelis pirmauja pagal startuolių skaičių? Fiverr, WIX, SimilarWeb yra gimę būtent ten. Ko gero reikėtų atskiros knygos apie tai, kokios inovacijos ir kokie startuoliai kilę būtent iš ten. Taip pat ir su kibernetiniu saugumu. Kaip žinia, Izraelyje tarnauti kariuomenėje privalu visiems vos baigus mokyklą ar universitetą. Ir tai yra savaime suprantamas dalykas, sakyčiau, netgi prestižo reikalas. Labai mažai žmonių mėgina išsisukti nuo kariuomenės, nes vyrauja nebyli taisyklė tarp kartų – kažkada tu mane gynei, dabar tave ginu aš. Galima pamatyti kavines, kurios kviečia per šventes kareivius ateiti ir nemokamai pavalgyti. Bet labai nenukrypstant nuo temos, yra Izraelyje toks „8200“ būrys, kuris atsakingas už kibernetinį saugumą. Tarnaujant Izraelio kariuomenėje, dirbi darbą, kuris yra susijęs su tavo gebėjimais ar planais ateičiai. Ne visi laksto laukais su automatais – daug kas dirba administracinį darbą ir taip gilina savo žinias. Pavyzdžiui kibernetinio saugumo būryje „8200“  tarnauja itin gabūs šiai sričiai žmonės. Jie būna ruošiami nuo paauglystės ir jau būdami 15-16 metų amžiaus gauna itin sudėtingas užduotis ir kloja pamatą savo ateičiai. Štai „Telekom Innovation Laboratories“ ruošiamas paauglys turėjo užduotį – nulaužti Samsung šaldytuvą ir patalpinti savo nuotrauką liečiamame ekrane. Skamba keistai? Manau, kad šioje srityje egzistuoja dar keistesnių užduočių, apie kurias mes net nenutuokiame.
 
Pirmosiomis dienomis supratau, kad universitete reikės praleisti ne tiek jau daug laiko – kadangi paskaitų nelankau, o dariau tiriamąjį darbą ir dirbau „Telekom Innovation Laboratories“ kibernetinio saugumo tyrimų laboratorijoje. Apie ją ne taip seniai rašė VICE: http://motherboard.vice.com/read/the-future-of-cybersecurity-is-being-written-in-the-israeli-desert Apskritai, tai laboratorija, kurioje kuriamos pažangiausios inovacijos ir kurioje sutelkti talentingiausi protai. Pradėjus susirašinėti su mano kuratoriumi Izraelyje, nustebau pamatęs pasiekimus ir žmones, su kuriais jam tekę bendradarbiauti (pavyzdžiui spausti ranką B. Obamai). Vis dėlto, kaip parodė laikas laboratorijoje, absoliuti dauguma personalo galėjo pasigirti tuo pačiu: kasdieniai kariuomenės, valdžios atstovų, užsienio investuotojų vizitai pamažu pradėjo nebedaryti nuostabos, o jų atliekami darbai, tyrimai, diskusijos ar pristatymai – žavėti savo išmone.
 
Idėjų, iniciatyvos ir, profesinės patirties buvo apsčiai, o ją planuoju pritaikyti ir čia, grįžus į Lietuvą. Per tris mėnesius parašyti du straipsniai, pradėtas trečias, sudalyvauta keliuose projektuose. Tai yra daug. Be viso šito, spėta ir pakeliauti po spalvingą ir unikalią šalį – Izraelį. Aplankytos trys jūros, pamatytos šventos vietos, pajaustos dykumos smėlio audros ir užmegzta daugybė kontaktų. Už visa tai dėkui VGTU ir Erasmus+. Patarimas: jei tik pasitaikys proga – būtinai naudokitės ja. 
Lukas Keraitis
KIF, BA 4 kursas, studijavo University of Sao Paulo, Sao Carlos School of Engineering (Brazilija), 2016-2017 m. m. rudens semestras
Tudo Bem! [Viskas gerai!] Brazilijoje galima atsakyti į bet kurį klausimą. Praleisti semestrą Sao Paulo universiteto Sao Carlos inžinerijos mokykloje, Brazilijoje, buvo net Muito bem.
 
Kiek žinau, pirmasis iš mūsų fakulteto išvykau būtent į šį universitetą, studentų vadinamą vienu geriausiu Pietų Amerikoje. Paskaitos – vien portugalų kalba, klasės pilnos saulės ir kondicionieriaus ciklono, dėstomi dalykai pasižymi analitiškumu, detalumo ir kitais kūrybininkams nepažįstamais atributais.
 
Sao Carlos miestelis nedidelis, Kauno dydžio, 20 eurų atstumu nuo Sao Paulo. Gyvenau labai vietiškai, didelioje Republicoje (studentų namas) kartu su kitais keturiolika ar tai šešiolika gyventojų. Aštuntą vakare mokslai baigti – visi balkone, kepam, grojam gitara.
 
Atskridau įbaugintas. Tačiau su laiku gąsdinančios statistikos duomenys išugdė įpročius. Į gatvę eini vien su grynais pinigais, jei galima – be telefono; sutemus niekas nevaikšto po vieną. Tad per keturis mėnesius jokių incidentų nepatyriau, nors keliems draugams pasisekė mažiau.
 
Viso universiteto campus’o (vieno iš dviejų) per studijas net neapėjau. Gyvybė visada. Šeštą valandą ryto joga, vienuoliktą vakare dar tik prasideda Capoeros ar Forro pamokos. Didelis ir gausus universitetas tikrai turi privalumų, nuolatinis bruzdesys, studentų veiklos ar tiesiog sutikti draugai ras ką pasiūlyti kiekvienam. Baseinas, sporto salė, stadionas ir kitos aikštelės studentams nemokamos.
Kaip studijuoti kalba, kurios moki dar labai mažai? Visaip. Vieni dėstytojai (tie nuobodesni, su dviem skaidrėm trijų valandų paskaitoj) pasiūlydavo tą pačią medžiagą anglų kalba, kitų turtinga kūno kalba leido suprasti ir sekti paskaitą. Paskaitas pasirinkau kiek įmanoma humanitariškesnes bei arčiau gimtojo universiteto dalykų, tačiau vis viena viskas bent puse lūpos sukosi apie inžineriją, gamybą. Bene įdomiausia paskaita buvo apie Lean manufacturing, tam tikrą japonų gamybos vadybos filosofiją. Sparčiai populiarėjanti teorija pataria, kaip mažinti atliekas bei lanksčiai gaminti, priklausyti mažiau nuo paklausos. Teko girdėti, kad šią sistemą savo veikloje neseniai pritaikė Kino pavasaris.
 
80% laiko šiuose mainuose ir praleidau prie mokslų, sporto, valgių, nuolat besišluostydamas prakaitą. Visas likęs sutaupytas laikas ir stipendija leido pakeliauti aplink. Su pirmosiomis atostogomis keli europiečiai išsinuomojom mašiną ir lėkėm link nuostabaus miestelio pavadinimu Bonito. Vos keli šimtai kilometrų nuo jo prasideda Pantanal, didžiausia pasaulyje šlapynė su visais savo kaimanais, piranijoms ir gigantiškoms gyvatėmis. National geographic dokumentika, tik be televizoriaus stiklo.
 
Taip pat teko aplankyti salą pietuose – Florianopolį, visų brazilų mėgstamą salą. Lipau ir kritau nuo banglentės. Lipau, laimei, be kritimų, ir į artimus kalnus. Kalnais pasižymėjo ir savaitė Rio de Žaneire, nuostabiame mieste, dėl kurio Sao Paulo verta visai praleisti.
 
Brazil is not for beginners, kaip sako patys Brazilai, tame yra tiesos. Jaučiuosi nuoširdžiai laimingas, turėjęs galimybę patobulėti kitam pasaulio krašte, pažvelgti į save (mus) iš šalies, pasimuliuoti, kad moku judint klubus bei pabūti exotic, tuo pačiu kas dieną lankyti universitetą, bendravimas su kuriuo, dėl kalbos barjero, buvo komiškas, tačiau abipusiai nuoširdus ir neabejotinai daug išmokantis.
 
Kiek daugiau ir vizualiau savo nuotykiais dalinausi Facebook‘e, kviečiu pamatyti: http://bit.ly/2hYiGlA .
Gintarė Masiliūnaitė
EF, BA 3 kursas, Elf-13/2, studijavo Inha University (Pietų Korėja), 2015-2016 m. m. pavasario semestras
Trečio kurso paskutinį semestrą praleidau Pietų Korėjoje. Gyvenau Incheon, kuris yra trečias didžiausias pagal populiaciją miestas, esantis visai šalia Seulo. Šiame mieste gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje. Studijavau Inha universitete.

Man buvo didžiulis iššūkis keliauti į Pietų Korėją vienai, nes tai buvo mano pirmas skrydis taip toli. Bet, kaip visada be nuotykių neapsieinu, taip ir Pietų Korėjoje. Pirmasis nuotykis buvo nelinksmas, nes vos tik nuskridus ir susiradus bankomatą, sužinojau, kad negalių išsigryninti pinigų iš savo kortelės. Svarbiausia, prieš išskrisdama buvau nuėjus į banką ir pasidomėjau, ar galėsiu naudotis savo kortele. Jie man tvirtino, kad galėsiu. Bet pasisekė, kad Korėjoje labai lengva atsidaryti banko sąskaitą, jeigu esi jų studentas. Kitas nuotykis buvo toks, kad tarptautinio skyriaus darbuotojai nesitikėjo, kad aš būsiu be vizos. Jie buvo labai nustebę, bet buvo malonūs ir padėjo man. Iš tokių pirmųjų savaičių nuotykių pasimokiau, tad siūlyčiau tiems, kas važiuos į Inha universitetą, būti įsitikinus dėl banko kortelių veikimo ir, jei įmanoma, vizas pasidaryti dar būnant Lietuvoje.

Gyvenau universiteto bendrabutyje, Vilniuje taip pat gyvenu VGTU bendrabutyje, todėl iškart galėjau įvertinti kultūrinius skirtumus. Merginos ir vaikinai gyveno skirtingose bendrabučio pusėse. Merginų pusė buvo labiau saugoma negu vaikinų, nes pro vartus praeiti galėdavau tik nuskenavusi savo piršto antspaudą. Apsaugos taisyklės buvo itin griežtos: kiekviename aukšte buvo po kamerą, o jei pažeisi kokią taisyklę, tave gali išmesti iš bendrabučio.

Labiausiai įsiminė naktinis Korėjos gyvenimas. Kai išeidavau vakarieniauti ar pasivaikščioti į miestą, ten visada būdavo daug žmonių ir šviesų. Man, kilusiai iš nedidelio miesto, pamatyti tiek daug žmonių vienoje vietoje buvo neįprasta. Bet kai ateidavo metas tarpiniams atsiskaitymams arba egzaminams laikyti, gatvės būdavo tuščios. Studentai prieš atsiskaitymus daug mokydavosi ir neturėjo laiko eiti valgyti į miestą. Tarp korėjiečių studentų vyksta didžiulė konkurencija, o per dieną gali tekti laikyti kelius egzaminus.

Kiekvieną dieną valgydavau skirtingus patiekalus mieste, nes bendrabutyje buvo draudžiama gaminti. Prieš atvykdama negalėjau valgyti aštraus maisto, bet dabar mano mėgstamiausias maistas yra būtent aštrus.
 
Patys korėjiečiai yra labai malonūs ir paslaugūs. Jeigu nežinodavai, kur eiti, jie visada stengsis tau pagelbėti, net ir gerai nemokėdami anglų kalbos. Vyresni žmonės dažniau atkreipdavo dėmesį į mane, net kartais atsisukdavo dar sykį pasižiūrėti. Buvau girdėjusi, kad kartais korėjiečiai gali užkalbinti gatvėje, bet nesitikėjau, kad man taip gali atsitikti. Vieną vakarą, grįžtant po vakarienės, mane ėmė ir užkalbino. Net pasimečiau, galvojau, kad ne su manim kalba. Kuomet antrą kartą užkalbino, supratau, kad mane. Pasirodo, jie taip daro, nes nori pasipraktikuoti anglų kalbą.

Keliauti buvo sunku, nes paskaitų lankomumas buvo itin svarbus, negalėdavau be priežasties praleisti paskaitų. Tuo tarpu mano tvarkaraštis buvo sudarytas kiekvienai dienai. Tačiau, jei nei kiek nepakeliausi po šalį ir jos nepažinsi, tada negalėsi sakyti, kad buvai Erasmus’e. Man teko praleisti keletą paskaitų, kad galėčiau nukeliauti į Busan, kuris yra antras pagal dydi miestas Korėjoje. Ten labiausiai įsiminė žuvų turgus, jame pirmą kartą pamačiau kaip aštuonkojis bando pabėgti nuo pardavėjo. Nuvykus į Busan būtina aplankyti žuvų turgų, kuriame gali gauti šviežių jūrų gėrybių
ir ten pat jų paragauti. Labiausiai įsiminė, kaip mano draugė bandė valgyti sukarpytas gyvo aštuonkojo kojas, kurios judėjo lėkštėje. Siūlė ir man, bet aš nebuvau tokia drąsi kaip ji. Šalia mūsų sėdėjo rusų pora, jie net stebėjo kaip ji valgo ir vėliau net paklausė koks skonis.

Daug kas galvodavo, kad aš esu rusė, o kai pasakydavau, kad lietuvė, nežinojo, kur tokia šalis yra. Mano korėjiečių kalbos dėstytojas galvojo, kad aš ir vaikinas iš Austrijos kalbama ta pačia kalba. Per paskaitą reikėjo išversti korėjietišką tekstą į savo gimtąją kalbą ir dėstytojas to vaikino klausė, ar jis suprato, ką pasakiau.

Visiems įspūdžiams susigulėjus, manau, kad ši patirtis išliks ilgam. Jei galėčiau, vėl kartočiau, nes jau pasiilgau Pietų Korėjos ir jos žmonių, o ypač ten sutiktų naujų draugų. Kas planuoja, bet nežino ar tikrai nori išvykti studijuoti semestrui į užsienį, siūlyčiau tiesiog nemąstyti, o imti ir važiuoti. Vėliau galite gailėtis, kad nepasiryžot. Kai grįžau, kalbėjau su vienu savo pažįstamu, kuris tris metus dvejojo, o dabar suprato, kad reikėjo bandyti. Ir nebijokite vykti vieni, nes tuomet galite patirti daugiau nuotykių!
Edvardas Ogonovskis
SF, BA 2 kursas, NTVf-14/1, studijavo Kyungpook National University (Pietų Korėja), 2015-2016 m. m. pavasario semestras
Prieš pradedant norėčiau Jus padrąsinti - tikėkit savimi. Aš tikėjau savimi ir man PAVYKO!
 
Mano vardas Edvardas, esu Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Nekilnojamo Turto vadybos studentas. Šias metais baigiau antrą kursą ir paskutinįjį (pavasario) semestrą praleidau Pietų Korėjoje. Gyvenau Daegu, trečiame pagal dydį mieste, o mokiausi Kyungpook nacionaliniame universitete.
 
Neslėpsiu, Pietų Korėja mane labai sužavėjo, bet kartu ir stebino. Ten tiek daug spalvų, o pastatai tokie dideli! Pavyzdžiui Kyungpook nacionalinio universiteto plotas yra Saulėtekio dydžio. Universitete dirba apie 1800 darbuotojų, o per metus čia mokosi daugiau nei 25000 studentų.
 
Gyvenau universiteto bendrabutyje, tad kultūrinius skirtumus pastebėti buvo nesunku. Mano bendrabučio pastatas buvo suskirstytas į 2 dalis: vaikinų ir merginų. O ir liftai čia atskiri – vienas liftas važiuoja tik į merginų gyvenamuosius aukštus, o kitas - tik į vaikinų. Na ir savaime suprantama, kad tiek vaikinams, tiek merginoms yra griežtai draudžiama svečiuotis vieni pas kitus. Už taisyklių pažeidimą, universitetas negailestingai iškrausto studentą. O išsinuomoti butą ar kambarį semestro vidury, patikėkite, šiame milijoniniame mieste yra sunku.
 
Labai įdomi korėjiečių kultūros ypatybė – tai pagarba vyresniajam. Kaip ir daugelyje Azijos šalių, čia sveikinantis su vyresniais žmonėms būtina nusilenkti. Ir visai nesvarbu, ar tai tavo geriausias draugas, ar didžiausias priešas, šis ritualas neišvengiamas. Taip pat, paimant ar perduodant daiktus, privalai tai daryti dviem rankomis, nes taip išreiškiama pagarba. 
 
O žmonės? Kokie gi korėjiečiai yra? Manau šią tautą galima būtų apibūdinti keliais būdvardžiais: draugiški, išdidūs, praktiški ir įsitempę. Tai draugiška tauta, jie visada yra pasiruošę padėti. Jei jau atsitikdavo taip, jog nežinodavau kelio, tai visada klausdavau kelių žmonių, nes tik taip būdavau tikras, kad einu teisinga kryptimi. Klausiate kodėl? Nes Pietų Korėjoje žmonės niekada neprisipažins, kad kažko nežino. Tikrai keista, bet jie geriau pameluos, nei ištars žodį “nežinau”. Galit tik įsivaizduoti kiek daug painiavos buvo pačioje pradžioje! Dar korėjiečiai dažnai kalbina užsieniečius gatvėse ar kavinėse, nes taip jie gali patobulinti savo anglų kalbos žinias nemokamai. Čia anglų kalbos pamoka kainuoja apie 20-30 EUR, o pašnekesiai gatvėje juk nemokami. Na, ar gi tai nepraktiška tauta?
 
Vis tik yra ir liūdnų dalykų Pietų Korėjoje – tai stresas. Jis jaučiamas visur: gatvėje, universitete, bendrabutyje. Nuo mažens vaikai yra įsprausti į nematomus rėmus. Jie turi gerai mokytis mokykloje, kad įstotų į gerą universitetą. Universitete mokslai taip pat turi puikai sektis, kad vėliau galėtum susirasti gerai apmokamą darbą. O tada beprotiškos valandos, viršvalandžiai ir nežmoniški darbo krūviai. Tikras užburtas ratas.
 
Jau praėjo šiek tiek laiko ir susigyvenau su įspūdžiais. Manau, mano patirtis Pietų Korėjoje yra neįkainojama – sutikau daug puikių žmonių, pamačiau nuostabių vietų ir išmokau daug naujų dalykų. Tikrai norėčiau sugrįžti į šią šalį... O žinot, aš tikiu, nes kaip jau minėjau pradžioje – aš tikėjau savimi ir man pavyko kartą. Tad tikrai pavyks ir antrą!
Živilė Sadauskaitė
FMF, BA 3 kursas, MKDf-13/3, studijavo Limkokwing University of Creative Technology (Malaizija), 2015-2016 m. m. pavasario semestras
"Sveiki!
Esu multimedijos ir kompiuterinio dizaino trečio kurso studentė. „Erasmus+ Pasaulis“ dėka Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijas pusei metų iškeičiau į Malaizijoje esančio Limkokwing kūrybinių technologijų universiteto Creative Multimedia studijų programą.
Šiame bloge dalinsiuosi įspūdžiais iš karštosios Malaizijos – stengsiuosi perteikti kuo daugiau to, ką pačiai teks patirti. Rašysiu apie studijas, šalį, kultūrą, žmones ir, žinoma, asmeninę patirtį.
Tikiuosi rasite kažką įdomaus ir verto dėmesio.
Karščiausi linkėjimai iš Malaizijos!!!"
 
Živilė nuotykius Malaizijoje galite sekti čia!